Socialinės atsakomybės sprendimai turi būti tvarūs, o ne ryškūs ir įdomūs komunikaciniame lygmenyje, bet išblėstantys, kai reikia juos iš tiesų įgyvendinti. Svarbu ne žodžių deklaracija, bet vienas kito matymas. Tai nereiškia, kad nelieka individualios atsakomybės, bet ji matoma kitų atsakomybių tinklo kontekste.
Inovacijų perspektyvoje ypač svarbus tampa aljansų formavimas – kad veiktų nauji dalykai, reikalinga struktūrinė ekosistema aplink juos, didinanti jų poveikį, o tuo pačiu ir mažinanti praeities praktikų poveikį. Būtent dalyvaujamasis dizainas ir gali leisti susikurti šioms sistemoms aplink naujas idėjas ar vertybes.
– Ar yra būdų užtikrinti, kad tvarumas taptų esmine verslo strategijos dalimi, o ne tik papildoma nauda?
– O gal ir nereikia to užtikrinti? Vienoms organizacijoms tai bus papildomas dėmuo, kitoms esminis, ir viskas su tuo yra gerai. Visose ekosistemose svarbi bioįvairovė, o socialiniuose kontekstuose svarbi ir laisvė.
Svarbiausia, jog tvarumas turėtų būti diegiamas ne keičiant išorinius simptomus, bet visą žmogaus pasaulėžiūrą iš pamatų. Žinoma, kad tuomet kalbame apie labai ilgus procesus, nebent transformacijas pagreitina sukrečiantys ar ypatingos svarbos įvykiai.
– Kaip dizaino priemonės gali padėti imtis ekologinių iniciatyvų?
– Mano praktikoje, žmonėms dažnai padeda simuliavimas, scenarijų projektavimas – kas būtų, jeigu būtų? Dizainas, o taip pat ir menas, gali parodyti šiandienos veiksmų poveikį ateičiai ir taikliai akcentuoti, ką lemia mūsų sprendimai. Šia prasme pokyčiai turi įvykti ir pačioje dizaino praktikoje – ji toli gražu nėra visiškai tvari. Dizainas kelia klausimus apie medžiagų resursus, iš ko susideda produktas, kaip veikia cikliškumas, kur dėsime daiktus, kai mums jų nebereikės? Supratus, jog ši sritis nėra vien estetinė, žmonėms lengviau suprasti dizaino naudą ir svarbą visame ekologiniame kontekste.
– Jei dizaino mokslas apima ne tik vizualų, tradiciškai suprantamą meninį išsilavinimą, kaip ši perspektyva keičia dizainerių ugdymą? Kaip prie techninių įgūdžių prijungti ir kritinį mąstymą, sisteminį požiūrį?
– Mokymo įstaigose būtina diegti tardiscipliniškumą, išeiti iš sektorių ribų. Realūs tokio ugdymo metodai, kuriuos jau integruoja ne viena įstaiga Lietuvoje – projektinė veikla, grupinis vertinimas, atvejų studijos, eksperimentų laboratorijos. Tačiau tai turi būti masinis pokytis, tik masiškumas gali giliai paveikti visuomenę, ugdyti naujo mąstymo kartą.
Kad visiškai įgyvendintume tai praktikoje, turime vertinti studijų procesą ir iš naujo nuspręsti, kokio rezultato tikimės, kokias kompetencijas turi įgyti studentas. Tačiau negalime pradėti nuo studentų darbų – pirma bendradarbiauti turi pabandyti dėstytojai. Jei jie nepraėję tų kelių, tai kaip jie galės mokyti? Tik veikiant įvairiais lygmenimis, galime tikėtis rezultatų.
– Sakote, kad dizaino edukacija gali paskatinti studentus permąstyti pačią vartojimo kultūrą? Ar dizaineriai turi tapti ir tam tikrais aktyvistais?
– Manau, kad visų pirma būtų naudinga tapti realistais. Visi piliečiai, bet dizaineriai – taip pat, turi pasirinkti žiūrėjimo kampą – ar mes, kaip žmonės, esame pasaulio centre, ar mūsų išlikimas priklauso nuo kitų rūšių išlikimo? Istoriškai dizainas iš dalies buvo laikomas tam tikra norų, svajonių pildymo sritimi, tačiau šiandien dizainas nėra savaime orientuotas į žmogų. Dizainas yra viena iš žmogaus veiklų, tad kaip žmogus kuria – tikrai yra jo pasirinkimas. Kaip sudėliosi savo, kaip kūrėjo prioritetus, tokią ateitį formuosi.
– Tad kaip skatinti žmones galvoti ne vien apie save?
– Žemės planetos padėjimas į pasaulėžiūros centrą sujudina mums įprastą gyvenimą ir iškelia klausimą – jeigu žiūrime iš planetos pozicijų, kaip vertinti mūsų pasirinkimus? Yra vertingas posakis „mąstyk globaliai, veik lokaliai“ (angl. think global, act local). Mums visiems būtų naudingas kritiškas įpročių įsivertinimas: noriu, bet ar galiu; galiu, bet ar turėčiau?
Kiekviena ekologinė iniciatyva, daroma pavieniui, bus mažiau vertinga, bet susibūrus didesnei žmonių grupelei jau bus pasiektas, nors ir galbūt vietinis, bet teigiamas rezultatas. Net jei ne tiesiogiai aplinkai, tai socialinio ir kultūrinio atsparumo prasme, kas irgi yra svarbu dabartinėje geopolitinėje terpėje.
Skatinant tvarumo ugdymą galime šį klausimą racionalizuoti, kalbėti apie pridėtinę vertę verslams ir panašiai, bet visuomenei turi būti svarbūs ir kiti dalykai: emocinis ryšys su aplinka ir jos puoselėjimas, emocinis įsitraukimas į saiku grįstos ateities kūrimą. Ne tik skaičiuokime ar apsimoka, bet ir empatiškai vertinkime planetą. Pasiruoškime ilgai kelionei.
Kauno technologijos universitete startuoja nauja magistro studijų programa „Dizainas tvariai ateičiai“, skirta tiems, kurie siekia kurti inovatyvius ir tvarius dizaino sprendimus. Studijų metu studentai išmoks kurti aplinkai draugiškas medžiagas, taikyti žiedinės ekonomikos principus, naudoti pažangias skaitmenines dizaino technologijas ir vystyti socialiai atsakingus projektus.
Praktiniai įgūdžiai bus ugdomi dirbant su realiais pramonės partnerių iššūkiais, taikant dalyvaujamojo dizaino metodus ir kūrybines strategijas. Programa sukurta bendradarbiaujant su lyderiaujančiais dizaino partneriais – Milano politechnikos universitetu (Italija) ir strateginio dizaino agentūra „The Critical“ (Lietuva). Paraiškos priimamos iki 2025 m. liepos 23 d.
