KTU mokslininkė Dainora Maumevičienė: būdama maža juokaudavau, kad užaugusi dirbsiu profesore

Vaikystėje daugelis svajoja tapti žymiais, visuomenėje svarbiais veikėjais – gydytojais, mokslininkais ar advokatais. Nors daugelio mūsų svajonės augant ir keičiantis pomėgiams taip pat kinta, kai kas, net patys to nesuprasdami, jas įgyvendina.

Tokiu pavyzdžiu gali būti KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė Dainora Maumevičienė, kuri, nuo mažų dienų apsupta mokslininkų ir pokalbių apie aukštąjį mokslą, patikėjo, jog mokslininko, pedagogo darbas universitete yra savitai magiškas ir turintis begalinę vertę.

Iš Kėdainių kilusi ir ten mokyklą baigusi doc. Dainora Maumevičienė atskleidžia, kad jos tėvai bei giminaičiai padarė nemažą įtaką jos profesiniams pasirinkimams. „Augau namuose, kuriuose buvo didelė biblioteka, visada skambėjo muzika, o taip pat esu kilusi iš šeimos, kurioje daug pedagogų, dėstytojų, gydytojų“, – atvirauja mokslininkė.

Pasak jos, aplinka, kurioje augame, gyvename ir mokomės, daro didžiulę įtaką mūsų pasirinkimams ateityje, tačiau nebūtina būti kilusiam iš mokslininkų šeimos, kad pasiektum aukštų profesinių rezultatų ateityje.

– Kaip susidomėjote humanitariniais mokslais bei vertimu?

– Man visada patiko kalbos, literatūra, istorija, muzika ir menas. Dar sėdėdama mokyklos suole žinojau, kad norėčiau studijuoti ar rinksiuosi kelią, susijusių su humanitariniais mokslais – studijuosiu anglų kalbą. Šios kalbos studijos man siejosi su galimybe pažinti pasaulį ir kultūras, susipažinti, keliauti, bendrauti.

Tam didelę įtaką padarė ir pirmoji mano anglų kalbos mokytoja Aistė Majutė, kuri buvo reikli, labai imponavo kaip žmogus, būrė mus į visokias užklasines veiklas po pamokų. Pamenu, kaip mokytoja suorganizavo pirmąją mokinių mugę, kur Užgavėnių proga, atsinešėme įvairių savo pagamintų skanėstų, kad juos parduotumėme toje mugėje. Nežinau kodėl, tačiau mokyklos vadovybė neleido mums organizuoti tos mugės, gal dėl to, kad tada buvo pereinamieji laikai.

Nuo dešimtos klasės, kai perėjau į tuometę Kėdainių pirmąją vidurinę – Juozo Paukštelio mokyklą (dabar – Šviesioji gimnazija) – prisijungiau prie B klasės. Mokykloje „b-kai“ buvo humanitarai, o „a-kai“ – tiksliukai, matematikai. Jie studijavo sustiprintu lygiu matematiką, o mes – lietuvių ir anglų kalbas. Jei gerai prisimenu, per savaitę turėjome šešias lietuvių kalbos ir literatūros pamokas bei tiek pat pamokų anglų kalbai ir literatūrai, o kur dar visos popamokinės veiklos, būreliai, renginiai, konkursai ir olimpiados.

Tiesa, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, daugelis mokytojų manė, kad eisiu mamos pėdomis – rinksiuosi gydytojos kelią. Tačiau pasirinkau kitaip. Tikriausiai ir dabar pasirinkčiau tas pačias anglų filologijos studijas, domėčiausi vertimu raštu ir žodžiu, nes man tai patinka ir yra įdomu.

– Ar visada žinojote, kuo norite būti?

– Galima sakyti, kad taip, žinojau. Tiesa, vienu metu svarsčiau ar rinktis filologijos, ar smuiko studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad ir tokioms studijoms taip pat ruošiausi. Nuo pirmos klasės mokiausi Kėdainių vaikų muzikos mokykloje smuiko klasėje pas mokytoją Edviną Šablevičių ir ruošiausi stoti toliau, tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad pasirinkau anglų filologiją.

Didelę įtaką mano karjeros pasirinkimui turėjo ir mokytojos: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Danutė Muzikevičienė, kuri buvo mokytoja iš didžiosios raidės, anglų kalbos mokytoja Elena Majauskienė.

Beje, abi mokytojos jau tada skatino dalyvauti įvairiuose konkursuose, pamenu, taip su keliomis klasiokėmis dalyvavome vertimo konkurse, kur vertėme ilgą romaną.

Įsimintini savo atida mus buvo klasės auklėtojas Vytautas Žemgulis, fizikos mokytoja Irena Paliulienė, ir kiti mokytojai, kurie ne tik išmokė dalyko, bet kartu sudomino, skatino kūrybiškai ir kitaip mąstyti, ugdė, bet ir suprato visus mūsų pokštus ir išdaigas. Na, o jų prikrėtėme tikrai ne mažai.

Tačiau muzikos taip pat nepamečiau, ji visada šalia. Būdama studente, grojau KTU tautinio meno ansamblyje „Nemunas“ beveik aštuonerius metus, o dabar toliau muzikuoju Kauno miesto tautinio meno ansamblyje „Ratelinis“, vadovaujamame Margaritos Tomkevičiūtės, kuri yra ir KTU „Nemuno“ ansamblio vadovė.

Jei grįžčiau atgal, labiau išnaudočiau įvairias studijų galimybes ir praktikos pasiūlymus užsienyje, kas yra dabar prieinama visiems mokiniams ir studentams, o mums studijuojant buvo tik svajonė. Tikriausiai taip pat dar dažniau ryžtingiau sakyčiau „taip“ įvairioms veikloms, kurios padeda atrasti save, tai, kas patinka, ir būsimą karjeros kelią.

– Esate kilusi iš Kėdainių, studijavote Vilniuje, vėliau – Kaune. Kaip atėjote į KTU, technologinį universitetą?

– Taip, Vilnius ir Kaunas buvo mano studijų miestai, tačiau atsitiko taip, kad studijų VDU metu gavau kvietimą prisijungti prie KTU. Tuometiniame Užsienio kalbų centre, buvusiame KTU Humanitarinių mokslų fakultete reikėjo anglų kalbos dėstytojų dėstyti studentams anglų kalbą Ekonomikos ir vadybos (dabar – Ekonomikos ir verslo) ir Socialinių mokslų fakultetų studentams.

Įdomu tai, kad dabar buvę Humanitarinių mokslų ir Socialinių mokslų fakultetai dabar yra vienas – nuo 2014-ųjų jie tapo bendru Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetu, kuriame ir toliau tęsiu veiklas. Į KTU taip pat netiesiogiai įtraukė ir Kauno technologijos universiteto tautinio meto ansamblis „Nemunas“, kurio nare tapau studijų metu.

– Ar sudėtinga būti humanitarinių mokslų atstove technologijos universitete? Ar nesijaučia, kad humanitariniai mokslai lieka antrame plane po inžinerijos, informacinių technologijų?

– Būti humanitarinių mokslų atstove technologijų universitete yra labai įdomu, nors taip, būna ir sudėtinga. Tačiau ne dėl paties Universiteto profilio, bet visuomenėje vis dar stipraus ir gajaus žmonių profiliavimo nuo vaikystės į humanitarus, „tiksliukus“ ir pan.

Manyčiau, kad visame kame galima atrasti tarpkryptiškumą ir sąlyčio taškų tarp skirtingų sričių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodytų yra nesusiejamos ir nesusijusios. Pavyzdžiui, humanitariniai mokslai su technologiniais mokslais vienas kita papildo, nes humanitarams reikia technologinių, inžinerinių ir kitų sričių atstovų ir atvirkščiai. O bendradarbiaujant, ypač moksle, tai suteikia konkurencinio pranašumo ir įdomių atradimų galimybių.

Todėl pamėginau parašyti ir apginti humanitarinių mokslų krypties disertaciją, kur susilieja kalba ir informacinės technologijos. Rašiau apie programinės įrangos lokalizavimą – pritaikymą lietuvių kalbai ir kultūrai. Neslėpsiu, stojimo į doktorantūrą metu buvo sudėtinga įtikinti komisiją, tačiau dabar drąsiai galiu sakyti, kad man pavyko ne tik įstoti į doktorantūros studijas, bet ir apginti tokią netradicinę ir tarpkryptę disertaciją. (Red. pastaba, Dainoros Maumevičienės tarpkryptė disertacija buvo apdovanota LR prezidentės Dalios Grybauskaitės kaip geriausia 2012 metais parašyta humanitarinių mokslų krypties disertacija Jaunųjų mokslininkų disertacijų konkurse).

Technologijos, kalbos, vertimas yra tampriai susiję – technologijos plačiai pritaikomos ir naudojamos tiek kalbai skaitmenizuoti, apdoroti, darbui paspartinti, bet kartu ir informacijai pasiekti. O kur dar kalbos atpažinimo technologijos ir įrankiai. Žmonėms visada reikėjo, reikia ir reikės bendrauti, kalbėti, suprasti, o tai ir padeda padaryti net tik žmogus – vertėjas, filologas, lingvistas – bet ir įvairios technologijos.

Google vertyklė yra puikus pavyzdys, atsiradusi dėl to, kad žmogus jau nebesuspėja susidoroti su didelėmis vertimo apimtimis. Aišku, apie kokybę galima kalbėti daug, tačiau tikriausiai dažnas šiuo įrankiu pasinaudojame, kai reikia greitai suprasti pagrindinę mintį, ar susikalbėti, nepaisant ne visai taisyklingos ir laužytos kalbos.

Nederėtų pamiršti ir kalbos technologijų, kurios leidžia suprasti ir pasinaudoti informacija tiems, kurie turi specialių klausos ar regos poreikių. Kalbos ir technologijų sąveika atveria daug galimybių tiek visuomenei, tiek mokslo tobulėjimui. Dabar KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Kalbos ir technologijų mokslo grupėje ir bandome tas sąveikas tirti, atrasti, atlikdami tyrimus minėtose srityse.

– Kaip manote, ar svarbu nuo mažens būti apsuptam mokslo, kad susidomėtum tokia veikla? Ar jūsų aplinka jus skatino tapti mokslininke?

– Aš manau, kad aplinka, kurioje augame, mokomės ir gyvename daro didelę įtaką mums ir mūsų pasirinkimams ir dėl to man labai pasisekė. Esu labai dėkinga savo tėčiui ir mamai, kurie skatino domėtis, mokytis, ugdė kūrybiškumą. Augau namuose, kuriuose buvo didelė biblioteka, visada skambėjo muzika. Taip pat, daug mano tetų, dėdžių, pusseserių ir pusbrolių yra mokytojai ar dėstytojai. Mano sesuo Gintarė taip pat pasirinko pedagogės kelią ir dirba mokytoja Kazio Griniaus progimnazijoje.

Tačiau dar nuo vaikystės didžiausią įspūdį ir įtaką padarė mano dėdė, tėčio vyriausias brolis Jonas Dromantas, ilgametis tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos rektorius, profesorius, technikos mokslų daktaras, ir teta – mamos pusseserė Danutė-Genovaitė Satkienė, gydytoja – kardiologė, medicinos mokslų daktarė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė.

Jų abiejų dėka universitetas, mokslininko ir pedagogo darbas vaikystėje atrodė kaip kažkas magiško, turinčio didelę vertę ir įdomaus. Su jais studijų metais kalbėdavomės apie universitetą, universiteto vaidmenį visuomenei, darbą su studentais ir studentų pokštus, kaip jie reaguodavo į tai, taip pat – apie konferencijas, straipsnius ir visa kita. Būdama maža juokaudavau, kad kai užaugsiu, dirbsiu profesore, tad galima sakyti, kad tai ir išsipildė.

– Esate humanitarinių mokslų daktarė, studijų prodekanė, dėstytoja, vertėja raštu ir žodžiu, dizainu grindžiamo mąstymo trenerė, tyrėja – turite nemažą kraitį pasiekimų. Kokiais būdais jų siekėte ir kaip tai reiktų daryti kitiems?

– Nežinau, ar tas pasiekimų kraitis didelis, nes visada galvoju, kad galima padaryti daugiau. Tačiau visa tai, ką turiu ir ko pasiekiau iki šiol, pavyko padaryti nuoseklaus darbo dėka. O kartais dar ir aplinkybės susiklostė palankiai, ar pavyko atsirasti tam tikroje vietoje tam tikru laiku bei ištarti „taip“ gyvenimo ir aplinkybių pateiktiems pasiūlymams.

Mokinius ir studentus norėčiau padrąsinti ir paskatinti dažniau įvairioms galimybėms, per kurias atrandame savo tikrąjį pašaukimą, sakyti „taip“ nei „ne“. Nereikia galvoti, kad tas pasiūlymas turėtų būti kažkas labai nepaprasta ar globalaus. Dažnai tai yra kaip tik labai paprasti dalykai, pavyzdžiui, galimybė pasakyti viešą kalbą paskutinio skambučio metu, sudalyvauti matematikos olimpiadoje, viešoje paskaitoje, kokiame renginyje ar tarptautiniame projekte.

Per tokias veiklas mes ne tik ugdome tam tikras žinias ir gebėjimus, suprantame, ar ta veikla mums patinka, ar ne, bet kartu ir susitinkame su įvairiais žmonėmis, sukurdami didelį ir galingą veikėjų tinklą (angl. actor network), kuriame tiesiogiai ar netiesiogiai veikiame vieni kitus.

Manau, kad pasiekimus lemia ne tik namų ar šeimos aplinka, bet ir sutikti žmonės, su kuriais augi, mokaisi, dirbi, kurie paskatina, padrąsina, tiki ir palaiko, kai kartais pats netiki savimi. Tad esu laiminga ir dėkinga, kad tokie žmonės, kolegos ir draugai mane supa. Tikiu ir „WeQ“ galia – komandinio ir sutelktinio intelekto galia, kai kiekvienas ateiname su savo žiniomis ir turimu intelektu, kurie komandoje, buvime kartu leidžia realizuoti ir pasiekti savo tikslų, nepaisant to, kokie mes būtume skirtingi. Tad kviesčiau visus, o ypač švietime, pereiti nuo IQ prie „WeQ“. Ne veltui yra sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi.